14 TEMA. Didžiojo kunigaikščio valdžia ir didikų luominis atstovavimas. Miestų savivaldos (Magdeburgo) teisės. Valstiečių statuso kaita.

• Vytauto Didžiojo valdymo metu vis didesnį vaidmenį valstybės gyvenime ėmė vaidinti  Didžiojo kunigaikščio taryba. Ją sudarė stambiausiais žemvaldžiais ir įtakingiausiais pareigūnais tapę didikai ir aukštieji Katalikų bažnyčios dvasininkai. Po Vytauto mirties didžiojo kunigaikščio valdžia LDK silpnėjo.
• 1440 m.  be Lenkijos  karaliaus ir Seimo sutikimo Didžiojo kunigaikščio taryba paskelbė Kazimierą Jogalaitį Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Iš patariamosios institucijos ji virto savarankiška centrinės valdžios institucija - Ponų taryba. 
• Ponų taryba - XV a. I pusės - XVI a. LDK centrinės valdžios institucija. Prilygo faktinei LDK vyriausybei ir kartu su didžiuoju kunigaikščiu valdė šalį. Ponų tarybos narių skaičius ir sudėtis nebuvo vienoda. Nariais buvo vyskupai, aukštieji pasaulietiniai pareigūnai (Vilniaus ir Trakų vaivados, kaštelionai, Žemaitijos seniūnas, kancleriai, didieji etmonai). Ponų tarybos nariai pareigas ėjo iki mirties. XVI a. visos sudėties Ponų taryba retai buvo šaukiama - valstybės valdymo klausimus sprendė Slaptoji taryba, sudaryta iš žymiausiųjų Ponų tarybos narių. XV a. pab. - XVI a. Ponų tarybos įtaką sumažino bajorų seimas. Valdžios pasidalijimą tarp jo ir Ponų tarybos įtvirtino II Lietuvos statutas. Po Liublino unijos Ponų taryba ir Lenkijos senatas buvo sujungti į Lenkijos ir Lietuvos valstybės senatą. 

13 TEMA. Bajorų luomo vaidmens stiprėjimas. 1447 m. Kazimiero ir 1492 m. Aleksandro privilegijos.

• Pagoniškos LDK laikais aukštesnę padėtį visuomenėje užėmė karių pareigas einantys "gerieji žmonės" (šaltiniuose - besten leuten). Ilgainiui jiems prigijo slaviškas bajorų vardas.
• Teisiškai bajorų luomas pradėjo formuotis tik 1387 m. Jogailai suteikus privilegiją bajorams katalikams.
• 1413 m. Lietuvos ir Žemaitijos 47 bajorų giminės Horodlėje gavo teisę naudotis lenkų giminių herbais - svarbiausiu bajoro luomo atributu.
• Bajorų luomui reikšmingiausios buvo Kazimiero Jogailaičio 1447 m. ir Aleksandro Jogailaičio 1492 m. privilegijos. 
• Kazimiero privilegija padėjo ekonominio bajorų savarankiškumo teisinius pagrindus, o Aleksandro - suteikė teisinį pagrindą valstybės politikoje įsiviešpatauti didikams.
• Turtingiausios ir galingiausisos buvo keliso didikų ir ponų, magnatų giminės: Radvilos, Pacai, Chodkevičiai, Sapiegos.

3 TEMA. Feodalizmo pagrindiniai bruožai: viešpatavimo ir pavaldumo santykiai, hierarchija, ekonominė sistema.

Feodalizmas, feodalinė santvarka – viduramžių ir naujųjų amžių pradžios visuomeninė santvarka, susiklosčiusi žlugus Vakarų Romos imperijai,  V–VI amžiuje. Feodalizmo atsiradimą lėmė agrarinis ūkio pobūdis, prekybos nuosmukis, nuolatiniai karai.

Feodalizmo atgyvenos ilgiausiai išsilaikė Rusijoje, kurioje 1861 m. įvykęs baudžiavos panaikinimas yra formali feodalizmo Europoje pabaiga.

Vasalitetas - Gavęs beneficiją, leną ar feodą buvo vadinamas davėjo vasalu, o davėjas – senjoru. Vasalas buvo įpareigojimas būti senjorui klusnus, teikti jam pagalbą karo metu, eiti pavestas valstybės administravimo pareigas. Senjoras už tai teikė vasalui globą, rūpinosi jo materialine bei teisine padėtimi.

Feodalinė visuomenė sudarė tam tikrą hierarchiją, vadinamuosius feodalinius laiptus, kurių viršūnėje buvo karalius, o apačioje – smulkūs feodalai – riteriai. Valstiečiai feodaliniams laiptams nepriklausė. Didieji karaliaus vasalai – atskirų sričių valdytojai: grafai, hercogai, arkivyskupai, kunigaikščiai savo ruožtu dalijo iš savo gautojo leno žemių feodus smulkesniems vasalams – baronams, vikontams, vyskupams, o šie dar smulkesniems – riteriams, prelatams. Karaliaus vasalai tapdavo senjorais savo vasalams, tie dar smulkesniems. Smulkiausias feodo turėtojas (feodalas) buvo senjoru jo žemėje gyvenusiems valstiečiams.

Feodalizmo bruožai:
● Socialines grupės-bajorai,valstiečiai.
● Į cechus susibūrę amatininkai tvarkydavo gamybą,kartu realizuodavo prekes,įsigydavo žaliavų,pagrindinė gamybos priemonė-žemė.
● Nebuvo darbo pasidalijimo(cechai).
● Monopolinė prekyba,nėra importo ir
eksporto,natūralinis ūkis.
● Valstiečiai tapdavo baudžiauninkais,vyravo vasaliniai ryšiai.

12 TEMA. Lietuvos savarankiškumo klausimas santykiuose su Lenkija dinastinės unijos (1386 - 1569 m.) laikais.

• 1385 m. Krėvos sutartimi Jogaila pažadėjo LDK žemes prišlieti prie Lenkijos. Tačiau dėl sudarytos personalinės unijos su Lenkija Lietuva valstybingumo neprarado. Abiejų šalių sostai atiteko vienam asmeniui - JOGAILAI.
• Dauguma LDK kunigaikščių ir bajorų buvo nepatenkinti Jogailos vietininko Skirgailos valdymu ir didėjančia Lenkijos didikų įtaka. Daugelis jų palaikė su Jogaila konfliktuojantį Vytautą.
• 1392 m. Jogaila grąžino Vytautui tėvonines žemes, dovanojo naujų ir suteikė teisę kaip savo vietininkui valdyti LDK. Vytautas pripažino save Lenkijos karaliaus vasalu.
• Po pralaimėjimo Vorsklos mūšyje, 1401 m. Vilniaus ir Radomo sutartimis Vytautas pareiškė ištikimybę Lenkijai. Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu jis pripažintas iki gyvos galvos, o po jo mirties Lietuva turėjo grįžti Jogailai.
• 1413 m. Horodlėje panaikintas susitarimas, kad po Vytauto mirties LDK turi grįžti Jogailai, ir garantuotas LDK savarankiškumas. Bajorai, Lenkijos karaliui pritarus, galėjo išsirinkti atskirą valdovą - didįjį kunigaikštį.

11 TEMA. Lietuvos visuomenės kaitos XIII–XV a. vidinės priežastys: 1385 m. Krėvos sutarties reikšmė; Lietuvos (1387 m.) ir Žemaitijos krikšto poveikis visuomenės raidai; Jogailos privilegijos (bajorams katalikams, Vilniaus vyskupui ir Vilniaus miestiečiams) ir luominės visuomenės formavimasis.

LIETUVOS KRIKŠTAS IR KRĖVOS SUTARTIES REIKŠMĖ

• XIV a. Lietuvos politinė padėtis ypač pasunkėjo: grėsmę kėlė latvius, jotvingius ir prūsus nugalėjęs Kryžiuočių ordinas (1), susvyravo Lietuvos pozicijos rusų žemėse, mat Maskva ėmėsi jas vienyti (2). Tokiomis aplinkybėmis vienintelė Jogailai likusi išeitis buvo krikštas bei sąjungininkų paieška.
• Lietuva turėjo tris galimybes priimti krikštą: 1) iš Vokiečių (Kryžiuočių) ordino, tačiau būtų patekusi į jo priklausomybę; 2) iš Maskvos, tačiau tai būtų sustiprinę Maskvos įtaką ir nepanaikinę Ordino pavojaus; 3) iš Lenkijos.
• Priėmus krikštą iš Lenkijos, buvo galima sujungti lietuvių ir lenkų karines jėgas bendrai kovai su kryžiuočiais (1) ir atimti iš jų pretekstą puldinėti Lietuvą (2), o jungtinės Lietuvos ir Lenkijos jėgos galėjo atgrasyti Maskvą nuo ketinimų prisijungti LDK slavų žemes (3).
• Tuo pačiu metu Lenkija pasiūlė Jogailai vesti sosto įpėdinę Jadvygą ir tapti Lenkijos karaliumi. Sąjunga su LDK Lenkijai buvo naudinga dėl galimybės plėsti ekspansiją į rusų žemes (1) bei bendromis jėgomis priešintis Ordinui (2).
• 1385 m. Krėvos pilyje Jogaila pasirašė sutartį, kuria įsipareigojo pasikrikštyti ir apkrikštyti valstybę (1), atgauti ir sugrąžinti Lenkijai prarastas žemes (2), grąžinti Lietuvoje esančius lenkų belaisvius (3), sumokėti Jadvygos jaunikiui už nutrauktas sužieduotuves 200 tūkst. auksinių (4) ir prijungti Lietuvą prie Lenkijos (5).

10 TEMA. Lietuvos visuomenės kaitos išorinės priežastys XIII–XV a.: kovos su ordinais (1236 m. Saulės, 1260 m. Durbės, 1410 m. Žalgirio mūšiai); valstybės teritorijos plėtimasis; Gedimino, Algirdo, Kęstučio, Jogailos, Vytauto tarptautinė politika.

SAULĖS MŪŠIS

• 1236 m. popiežius Grigalius IX paskelbė pirmąjį kryžiaus žygį į pagonių baltų žemes. 
• Kalavijuočių ordino riteriams įsiveržus į Lietuvą, buvo nusiaubta plati teritorija ir pasiruošta žygiuoti atgal, tačiau kelią pastojo kunigaikščio Vykinto vadovaujami žemaičių kariai. Lengvai ginkluoti kalavijuočiai pabėgo, o sunkiai ginkluoti riteriai buvo išžudyti.
• Po mūšio Kalavijuočių ordinas nebeatsigavo ir 1237 m. buvo įjungtas į Vokiečių (Kryžiuočių) ordiną.

DURBĖS MŪŠIS

• Po ordinų susijungimo 1237 m., buvo iškeltas tikslas sujungti abiejų jų valdas užgrobiant Žemaitiją. 1260 m. įvykusio mūšio metu žemaičiai kartu su iš Ordino kariuomenės persimetusiais kuršiais ir estais sutriuškino kryžiuočius. Ordino kariuomenės pralaimėjimą labiausiai lėmė jos dalių tarpusavio nesutarimai (1) ir tai, kad jungtinė kariuomenė neturėjo vieno vado (2). 
• Po Durbės mūšio Mindaugas nutraukė su Livonijos ordinu sudarytą taiką (1), atsimetė nuo krikščionybės (2) ir prisijungė Žemaitiją (3). Iki XIII a. 8 deš. buvo sustabdytas Ordino veržimasis į rytus; tai leido sustiprėti Lietuvos valstybei (4).

9 TEMA. Lietuvos krikšto problema XIV a.

XIV a. Lietuvos politinė padėtis itin pasunkėjo. Kryžiuočių ordinas, nugalėjęs prūsus, latvius ir jotvingius, siekė pavergti LDK ir prie Baltijos sutelkti galingą jėgą prieš slavus. Lietuvos pozicijos rusų žemėse tuo metu buvo netvirtos, todėl jai reikėjo sąjungininko, tačiau niekas nenorėjo sąjungos su pagonišku kraštu. Iškilo krikšto problema:

• Lietuva galėjo priimti krikštą iš Ordino, tačiau  rizikavo prarasti nepriklausomybę.
• Buvo galimybė suartėti su Maskva ir priimti stačiatikybę, buvo galvojama apie Jogailos vedybas su Maskvos kunigaikščio dukterimi Sofija, bet plano atsisakyta – stačiatikybės priėmimas būtų sustiprinęs Maskvos įtaką LDK ir nebūtų panaikinęs preteksto Vokiečių ordino agresijai.
• Krikštą buvo galima priimti iš Lenkijos. Mirus karaliui, sosto įpėdine tapo jo duktė Jadvyga. Ji buvo sužieduota su Austrijos princu, tačiau lenkų feodalai ieškojo kito vyro. Lenkija tuo metu atrodė mažiausiai pavojinga ir pasiūlė palankiausias sąlygas.