3 TEMA. Feodalizmo pagrindiniai bruožai: viešpatavimo ir pavaldumo santykiai, hierarchija, ekonominė sistema.

Feodalizmas, feodalinė santvarka – viduramžių ir naujųjų amžių pradžios visuomeninė santvarka, susiklosčiusi žlugus Vakarų Romos imperijai,  V–VI amžiuje. Feodalizmo atsiradimą lėmė agrarinis ūkio pobūdis, prekybos nuosmukis, nuolatiniai karai.

Feodalizmo atgyvenos ilgiausiai išsilaikė Rusijoje, kurioje 1861 m. įvykęs baudžiavos panaikinimas yra formali feodalizmo Europoje pabaiga.

Vasalitetas - Gavęs beneficiją, leną ar feodą buvo vadinamas davėjo vasalu, o davėjas – senjoru. Vasalas buvo įpareigojimas būti senjorui klusnus, teikti jam pagalbą karo metu, eiti pavestas valstybės administravimo pareigas. Senjoras už tai teikė vasalui globą, rūpinosi jo materialine bei teisine padėtimi.

Feodalinė visuomenė sudarė tam tikrą hierarchiją, vadinamuosius feodalinius laiptus, kurių viršūnėje buvo karalius, o apačioje – smulkūs feodalai – riteriai. Valstiečiai feodaliniams laiptams nepriklausė. Didieji karaliaus vasalai – atskirų sričių valdytojai: grafai, hercogai, arkivyskupai, kunigaikščiai savo ruožtu dalijo iš savo gautojo leno žemių feodus smulkesniems vasalams – baronams, vikontams, vyskupams, o šie dar smulkesniems – riteriams, prelatams. Karaliaus vasalai tapdavo senjorais savo vasalams, tie dar smulkesniems. Smulkiausias feodo turėtojas (feodalas) buvo senjoru jo žemėje gyvenusiems valstiečiams.

Feodalizmo bruožai:
● Socialines grupės-bajorai,valstiečiai.
● Į cechus susibūrę amatininkai tvarkydavo gamybą,kartu realizuodavo prekes,įsigydavo žaliavų,pagrindinė gamybos priemonė-žemė.
● Nebuvo darbo pasidalijimo(cechai).
● Monopolinė prekyba,nėra importo ir
eksporto,natūralinis ūkis.
● Valstiečiai tapdavo baudžiauninkais,vyravo vasaliniai ryšiai.